Pasikalbėjimai
„Noriu trumpos ir veiksmingos terapijos“
„Noriu trumpos ir veiksmingos terapijos.“ Tai – gana dažnas pradedančiųjų terapiją lūkestis. „Greit padėkite man tapti kitokiu, kitokiu nei buvau iki šiol x metų.“ „Padėkite man greitai perprasti, kaip užmegzti sėkmingus ilgalaikius santykius.“
Jei viskas būtų taip paprasta. Jei terapeutas žinotų atsakymus į visus kitų žmonių (ir, žinoma, visų pirma savo) gyvenimo klausimus, greičiausiai seniai būtų parašyta Išminties knyga, talpinanti visus sprendimus. Beje, tokių bandymų daug. Ir skaitytojų daug... Deja, dažniausiai pasirodo, kad to nepakanka, nes universalių atsakymų nėra. Net ir į tuos pačius klausimus atsakymai kiekvieno gyvenime gali būti skirtingi. Terapija – mokymasis atrasti SAVO atsakymus.
Vien atsakymų paprastai negana... Painiausi klausimai, pasikartojančių žlugdančių situacijų spąstai užklumpa dėl praeityje nesėkmingai susiklosčiusio santykio, nepadėjusio rasti tuo metu svarbaus atsakymo, o gal pateikusio klaidingą. Tad terapijos tikslas - užpildyti kažkada atsivėrusią tuštumą, užgydyti destruktyvaus ryšio su kitu, ar ryšio trūkumo paliktas žaizdas. Terapija – ne kas kita, o gydymas santykiu. Terapeutas, o psichoterapinėje grupėje ir kiti grupės nariai, tampa tėvų, globėjų ar kitų svarbių žmonių pakaitalais, kurie padeda šių paliktas nuoskaudas užgydyti, išmokti gyventi su likusiais randais, o ilgainiui padeda pačiam pacientui tapti sau tėvu ir motina, kaip kažkada rašė I. Yalom. Terapija ir joje užsimezgantis ryšys mažam, sužeistam, parklupusiam kažkuriame savo augimo etape paciento vidinam vaikui padeda užaugti. Ar galima užaugti greitai? Visi pamenam, kaip vaikystėje to norėjom, bet... Ir terapijoj kiekvienas auga savo greičiu. Ir kai nusprendęs pradėti terapiją žmogus manęs paklausia, o kiek laiko prireiks, nuoširdžiai prisipažįstu: „Nežinau.“ Pirmųjų susitikimų metu aš iš tiesų nieko apie Jus nežinau. Ilgas pažinties kelias mūsų dar tik laukia. Taip pamažu pažindinamės ir grupėje. Iš pradžių nesaugu, paskui galbūt labai susižavim, paskui nusiviliam, o paskui... Paskui būna visko. Kaip gyvenime. Džiaugsmo ir nusivylimo, nuobodžios rutinos ir labai stiprių, netikėtų, o gal iki tol nepažintų jausmų.
Šių ciklų išgyvenimas, gilesnis jų suvokimas – tai procesas. Grupėje, kurioje glaudžiai persipina keleto žmonių sąveikos, atsiranda galimybė kiekvienam tyrinėti savąjį indėlį į tai, kas vyksta (kodėl kažkas nevyksta, taip pat). Tad kiekvienas grupės – svarbi jos dalis. O juk neretai gyvenime šio jausmo trūksta...
Tapti kažko dalimi taip pat reikia laiko ir kantrybės. Tai turi savo kainą. Tai kainuoja drąsos atvirai parodyti, jog nesi tobulas, kartais tai kainuoja ašaras, kartais – kantrų ir palaikantį išbuvimą su kitu. Ar pastebėjote? Grupėje tapti svarbiam galima tik mokant lygiai tokią pat kainą kaip ir gyvenime: šeimoje, draugų grupėje, bendradarbių kolektyve. Visur tenka rizikuoti, atsiverti, išsakyti, priartėti. Taip grupėje patiriam, kaip tampama svarbiu. Ir tada, o tada viskas tik prasideda... „O Tu juk nuolat taip pat elgiesi. Pastebėjai?“ „Tu ir vėl!” “Eik tu…” Sakysit: “Ar man reikia grupės, kad tai išgirsčiau? Kasdien iš saviškių tą patį girdžiu!” Bet čia ir suprantam, kad tik labai artimam žmogui galim pasakyti tokius žodžius. Artumas – rizika, bet tik artimi žmonės gali vienas kitam pasakyti: „Suprantu Tave, aš irgi taip pat jaučiausi“, „Kai papasakojai savo situaciją, tarsi iš šono save pamačiau. Aš gal irgi taip pat elgiuosi / jaučiuosi, o tas kitas... Niekada nemaniau, kad jis taip jaučiasi. Niekad iki šiol apie tai nepagalvojau.“ „O man tokiose situacijose visai kitaip būna...“, „Bandyk, tikiu, kad susitvarkysi, nes mačiau, kaip tai jai išdrįsai padaryti čia, grupėj.“
Grupė – tarsi šeima: ji nepalieka, tik Tu gali nuspręsti ją palikti. Koks bebūtum, piktas, irzlus, paniuręs, plepus, ji – kaip šeima, Tave ištveria. Net jei ji tuo nepatenkinta, net jei ją erzini ar ji erzina Tave... Ji ištveria, atvirai pasako, ką apie Tave galvoja, bet vis tiek žinai, kad Tavęs nepaliks. Kaip su ja panorėsi gyventi, priklauso nuo Tavęs. Ką jai duosi, nuo Tavęs priklauso. Kiek ištversi, taip pat. Bet jei ištversi, suprasi, ką reiškia sukurti ilgalaikį santykį, bendrą istoriją, tapti svarbiu kažkam net jei nesi tobulas.
Ir taip išdrįsdami vis daugiau artėjam vienas prie kito. Atsargiai, o po truputį. Bėgant laikui terapijoje temos kartojasi, bet kas kartą kitaip. Kaskart tą pačia savo gyvenimo dalelę gebi pamatyti jau daug platesnėje savo gyvenimo, poelgių ir jų motyvų mozaikoje.
Terapeutas – laimingas žmogus, galintis ne tik stebėti procesą, bet ir padėti kurti santykį. Neapsakomas jausmas, kai vienas kitam buvę svetimi žmonės, taip pat tikėjęsi greito terapijos rezultato, pasineria į ilgai trunkantį bendrumą, (iš)buvimą kartu net kai labai nelengva ir suvokia šio ilgo buvimo drauge vertę. Grupės nariai ima branginti santykį kaip išpuoselėtą bendrą kūrinį, supranta, kaip nelengva skirtis, suvokia įsipareigojimo vienas kitam sudėtingumą ir vertę. Ar ne šio suvokimo taip reikia sėkmingiems ilgalaikiams ryšiams gyvenime sukurti?
Icíar Bollaín "Pasiimk mano akis" ("Te doy mis ojos", 2003)
Šiomis dienomis daugelį iš mūsų sukrėtė žinios apie smurtą artimoje aplinkoje. Šiurpi tema, tačiau ji taip arti mūsų. Tai vyksta namie, už uždarų durų, nors viešumoje tokia šeima gali atrodyti ideali. Paprastai šiose istorijose daug miglos, apgaulės, neigimo, kardinaliai prieštaringų jausmų. Šioje painiavoje pasiklysta ir patys istorijų veikėjai. Romantiškai prasidėjusios pažintys, žadėjusios nesibaigiančią meilę ir sielų artumą iki gyvenimo pabaigos netikėtai virsta žiauraus ir nevaldomo pykčio protrūkiais. Dingsta gražiausi žodžiai ir priesaikos. Tik riksmas, prakeiksmas, smerkimas, kaltinimai, kumščiai, spyriai... O po to... neretai ir nukentėjusiojo kaltės jausmai: „Išprovokavau“, „Vertėjo patylėti“, „Jis / ji buvo pavargęs“, „Jis / ji šįkart padaugino“. Smurto valandas vėl keičia atsiprašymų, priesaikų, dovanų, pažadų savaitės. Tuo metu atrodo neįtikėtina, tai, kas įvyko, mėlynės, traumos – tarsi baisaus spektaklio grimas, kurį kažkas pamiršo nusivalyti. Sunku patikėti, jog tokius gražius žodžius ir priesaikas kuždantis, taip švelniai vėl glaudžiantis žmogus galėjo šitaip pasielgti. Dar labiau neįtikėtina atrodo galimybė, jog tai gali pasikartoti...
Vienintelė tiesa yra ta, kad tai būtinai pasikartos. Tai nebuvo blogas sapnas, tai nebuvo miražas. Smurtauti linkęs žmogus siaubūnu nepavirsta staiga ir tik vienam kartui. Galbūt jis gali pasikeisti, bet tam prireiks labai labai ilgo laiko, specialistų pagalbos, visiško išgijimo nuo turimos nepriklausomybės ir t. t. Tačiau kol smurtautojas šį kelią įveiks, greta jo negali likti tie, kurie nesugebės apsiginti.
Specialistų pagalbos reikia ir smurtą patyrusiems. Nelengva suvokti realybę, nelengva ją pripažinti, sunku pradėti visiškai kitokį gyvenimą nei buvo įprasta. Juolab, kad smurtautojo traukai linkę pasiduoti asmenys, reikalingi globos, gležni, bijantys likti vieni. Neretai smurtautojas iš pirmo žvilgsnio atrodo galingas, stiprus, greta jo saugu, jis apgins nuo išorinio pasaulio grėsmių. Deja, niekas negali apsaugoti nuo jo...
Kad pavyktų išvengti ankstesnių patirčių, aukai būtina suprasti, kas suklaidina, kas patraukia ir ko nesinori matyti užmezgant santykį su smurtauti linkusiu asmeniu. Būtina atpažinti, kokį scenarijų lyg sugedusią plokštelę tenka kartoti. Tam, kad plokštelė sklandžiai grotų toliau, reikia perkelti adatėlę. O ką reikia padaryti gyvenime?
Filmas „Pasiimk mano akis“ – skaudžiai tikroviškai atspindi smurtautojo šeimos kasdienybę. Ne, smurtas nesitęsia 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Gal tai nutinka labai retai, bet nei vienas kartas nėra paskutinis. Nebent...
M. Jevdokimovas "Mesjė" (1986)
Netikėtas atradimas! Senukas puikus videofilmas (1986 m.) „Mesjė“ Yves Jamique pjesės „Mesjė Amilkaras“ motyvais. Kiek svarbių, jautrių žmogaus psichologijos subtilybių autorius gudriai įpynė į pjesės siužetą... Dar vienas kūrinys apie vienatvę ir beprotišką (būtent beprotišką) ilgesį jausmų ir buvimo su kitais.
Kokiu aštrumu turi gelti vienatvė ir neviltis, kad rizikuodamas viskuo žmogus nuspręstų šeimą... nusipirkti?! O gal taip vis dėlto būna, tik ne taip atvirai, kaip atskleidžiama šioje pjesėje?
Kaip puikiai pagrindinis herojus žino, ko stinga vienatvės kankinamam žmogui ir kada jis ypač pažeidžiamas. Mergina, niekuomet neturėjusi šeimos, o savo artumą laikinai parduodanti už pinigus gatvėje. Aktorė, priartėjusi prie tos amžiaus ribos, kai fatališkų meilužių vaidmenys jau atitenka jaunesnėms dievaitėms. Vyras, neturintis šeimos, darbo, pinigų, tik talentą, kuriam atskleisti jis taip pat neturi galimybių. Visa tai, ko šiems žmonėms labiausiai trūksta, jis pažada suteikti mainais už tai, kad jie... šešiolika valandų per parą darbo dienomis ir visą parą savaitgaliais vaidins jo režisuojamoje pjesėje, kuri vadinasi „Šeima“. Visus keturis pagrindinius herojus vienija neištveriama vienatvė, tad net ir toks būdas jai nugalėti atrodo priimtinas ir vertas aukoti visa kita.
Tik ne viskas taip paprasta, kaip tikėjosi Mesjė. Ar už pinigus įmanoma suvaidinti tikrus jausmus? Ar gali sukurti santykį, jei trokšti, kad kiti elgtųsi tik taip, kaip nori tu? Ar gali pelnyti meilę, jei trokšti kontroliuoti? O gal toks būdas patirti kitų meilę – iš tiesų tik tikros meilės ir prisirišimo baimės išraiška? Juk mylėdamas, prisirišdamas žmogus tampa toks pažeidžiamas. Ar ne dėl to, kad pasijuto nugalėtas jausmų, kurių taip saugojosi, pagrindinis herojus pasirinko būtent tokią baigtį?
Pamąstyt yra apie ką. Savęs paieškoti taip pat...
Samuel Benchetrit "Asfaltas" ("Asphalte", 2015)
Afaltas – filmas atšiauriai pilku pavadinimu. Iš pradžių jis iš tiesų sukelia tokį nubrozdinimo skausmą, kurį patiri suklupęs ant asfalto. Žaizda negili - nei kam pasiguosi, nei narsuolio vardo nusipelnysi... O skauda bjauriai. Filmo herojų gyvenimo situacijos nušiurusios kaip namo, kuriame jie gyvena, sienos. Vienatvė tokia negarbinga, kad ją norisi tik dar labiau nuo kitų paslėpti. Jie vieniši, atstumti, nereikalingi, pametę ar taip ir nesuradę savo vietos gyvenime. Turėti kitą žmogų greta jiems prilygsta stebuklui. Vienatvės dykynė tokia neįžengiama, kad į ją įsibrauti tegali NASA astronautas, nevykusiai nusileidęs ant nušiurusio daugiabučio stogo...
Bet didysis stebuklas yra tai, ką ryšys su kitu žmogumi atneša į jų gyvenimą, ką jie atranda galį padaryti vardan kito. Nuoširdus ryšys su kitu žmogumi leidžia išgyventi tai, ko jie dar niekada nepatyrė. Ne imdami, o duodami, būdami su kitu, darydami viską, kad galėtų būti...
Joachim Trier „Garsiau už bombas“ („Louder than Bombs“, 2015)
Dar vienas filmas, paskatinęs atpažinti dažną šių dienų dilemą. Tai drama apie šeimą, netekusią motinos, dirbusios fotokorespondente karštuosiuose pasaulio taškuose. Daug laiko tėvas ir sūnūs praleisdavo be motinos, kūrė savo kasdienybę laukdami jos sugrįžtant. Tuo metu mama dirbo prasmingą, iššūkių kupiną darbą, už jį buvo ypač vertinama. Atrodytų, visi prisitaikė prie tokios padėties, šeimai susibūrus draugėn ryšys atrodo šiltas, bet... visi šeimos nariai giliai slepia savo nuoskaudas ir paslaptis, kurios ypač aštriai paviršiun iškyla tuomet, kai motinos nelieka. Ji žuvo (o gal nusižudė) automobilio katastrofoje.
Nereikia pasaulyje žinomo fotokorespondento. Ir atitolimą gali lemti ne tik fizinis atstumas. O kas, jei ši šeima tokia pat, kaip daugybė šiandienos šeimų, kurių nariai išsibarstę, dirba užsienyje stengdamiesi aprūpinti saviškius, savo sričių žinovai, panirę į mylimą veiklą ir neskaičiuojantys darbo valandų?.. Kada ateina laikas, kai nebepavyksta slėpti neiškalbėtų nuoskaudų, prabyla paliktųjų ir paliekančiųjų nerimas, o bendrumas, pasirodo, taip sunkiai beatrandamas. Kaip šie sunkumai galiausiai išsprendžiami? Ar neatrodo pažįstamos šių filmo herojų mintys?
Su sūnumis namuose liekantis tėvas Gene: „Buvau toks supykęs ant jos. Galvojau, kad ji tiesiog mus paliks. Vėl...“
Išvykstanti ir vėl sugrįžtanti Isabelle: „Atsitinka taip, kad išvykusi atlikti svarbios užduoties suvoki, kad darbo nebeįveiksi. Tau taip norisi namo. Ir štai tu grįžti, pavargęs ir išsunktas, keturis kartus persėdęs iš lėktuvo į lėktuvą. Darai tai, kuo tiki, bet galiausiai supranti, kad tavo svajonė, aistra, darbas griauna šeimyninį gyvenimą ir blaškaisi nuo vieno prie kito.“ „Bet juk gali pasirinkti viena.“ „Taip, bet kaip žinoti, kad pasirinksi teisingai? Rytą girdi, kaip jie stengiasi netriukšmauti ir laukia, kol nubusi. Ir net neįsivaizduoja, kaip jie užaugo, kol tavęs nebuvo. Reikia įsiminti pavadinimus visų dalykų, kuriais jie dabar domisi, apie ką pamirš jau po mėnesio... Serialai, filmai, produktai, kurių jie anksčiau nemėgo, o dabar dievina. Po poros dienų įsijauti į vaidmenį. Ir štai, tai jau ne vaidmuo. Tau tai jau patinka... Jie nori, kad būtum šalia. Tavo šeima tave myli. Ir tu juos myli. Stipriau už visa kita. Bet vis tiek jautiesi nereikalingas, atitolęs. Neišsitenki įprastame jų gyvenime. Ir tau vėl atrodo, kad esi ne savo vietoje. Taip, jie nori, kad būtum šalia. Tik... tu jiems nereikalinga.“
O kaip dviprasmiškus jausmus sukeliantis pasakojimas apie kolegą, su kuriuo Isabelle palaiko romantinius santykius išvykusi vykdyti užduočių? Bendramintis, bendražygis, kalbantis ta pačia kalba, kaip ir ji, degantis aistra tam pačiam darbui ir jai... Bet šis ryšys – tik toli nuo namų, nes ji nori būti su savo šeima... Ką slepia šis ryšys? Artumo badą pavojaus akivaizdoje? O racionalizacija dėl tokių pasirinkimų?
O kaip tuomet tėvas, po žmonos mirties likęs vienas ir sulaukęs didžiulio sūnaus pasipriešinimo, kai užmezgė santykius su savo kolege?
Kodėl kažkas atleidžiama vienam, o kitam griežtai užginta? Kuris jaučiasi labiau nereikalingas? Kaip atrasti savo vietą? Kur ir kada gimsta artumas, vadinamas ŠEIMA?
Luis Buñuel „Keršto angelas“ (1962) grupinės terapijos „pagadintu“ žvilgsniu
Prisipažinsiu, Luis Buñuel „Keršto angelas“ (1962) man pasirodė keistas filmas. Žiūrint apėmė jausmas, jog negaliu suprasti, kas vyksta ir būtų visai puiku, jei filmas baigtųsi kuo greičiau. Tačiau drauge tai filmas, kurio prasmes imi nevalingai šifruoti vėliau, įpusėjus veiksmui, o darbas galvoje tęsiasi dar ilgai ilgai filmui pasibaigus. Tai vienas iš filmų, kuris savo neapibrėžtumu palieka daug erdvės žiūrovo projekcijoms. Trumpai tariant, ką sudėsi, tą turėsi.
Žmonių grupės, atsitiktinai atsidūrusios vienoje mažoje erdvėje, ir bandančios rasti būdų joje išgyventi, metafora mano grupinės psichoterapijos „pagadintą“ mąstymą vedė būtent profesine kryptimi. Pradžioje pasidabinę, galantiški, leidžiantys sau atskleisti tik žaviąją savo asmenybės pusę veikėjai susirenka tokiuose pat spindinčiuose didybe namuose. Spindesys, geras tonas čia tarsi atstovauja psichikos dalį, kurią vadintume Superego. Tačiau neįvardinta pavojaus nuojauta jau tyko čia pat. Ją nujausdami, tik negalėdami to aiškiai įvardinti, iš rūmų traukiasi tarnai – Ego. Ego – Id ir Superego tarpininkas, ieškantis kompromiso tarp gaivališkų Id troškimų ir griežtojo Superego, grūmojančio bausmėmis. Tarnai padeda aukštuomenei (Superego) patenkinti malonumų poreikį (Id) priimtina, rafinuota forma. Tačiau režisierius Ego pašalina taip priversdamas Id ir Superego susitikti akis į akį.
Bet kokioje tik ką susitikusių, mažai pažįstamų žmonių grupėje norime parodyti tik tai, kuo didžiuojamės ir rūpestingai slepiame tai, ko gėdijamės. Tai primena ir psichoterapinės (ar kitos) grupės gyvavimo pradžią, kuomet dar sklando taikos, pasitenkinimo ir tariamos ramybės dvasia.
Tačiau Ego apleidus savo įprastas pozicijas, susidūrus su įtampą, kai suvoki, jog negali valdyti situacijos, nuslėpti kiekvienam iš mūsų būdingus gaivališkus impulsus darosi vis sunkiau. Kiekvienas turime slaptų būdų, kuriais ginamės nuo siaubo, nežinios, baimės, kitų nepriimtinų jausmų. Vieni tampame aukomis ir siekiame, jog kiti mus išgelbėtų, kiti, vengdami atsakomybės, ieškome kaltų („jei ne tu, tai dabar viskas būtų kitaip“), kviečiame kitus į dvikovas, kad silpnybės akimirką bent trumpam pasijustume stipresni arba žūtume (tada bent jau viskas būtų baigta), pasiduodame seksualiniams impulsams ar poreikiui svaigintis bet kokiomis priemonėmis, kad bent trumpam pamirštume siaubą ir grėsmę. Kai kurie griebiamės burtų ir prietarų, juk jei niekas kitas nepadeda, galbūt bent magija padės atsakyti į atsakymų neturinčius klausimus? Saugoti, gerbti kitus, dalintis gyvybei palaikyti reikalingais ištekliais gebame tada, kai jų turime pakankamai. Tačiau visai kas kita, kai šių išteklių stokojame (filme – grumtynių scena dėl vandens, skausmą malšinančio opijaus, reikalingo sergantiesiems, vagystė, nes jis suteikia malonų apkvaitimą sveikiesiems, kenčiantiems nežinios ir siaubo skausmą). Esant taip arti vienas kito ima erzinti ir tos kitų savybės, kurių savyje netoleruojame patys (gležnas puošeiva negali pakęsti besišukuojančios moters). Kažkas visa tai atlaiko, kažkas būna paaukotas...
Tai primena ir (psichoterapinės) grupės raidos etapą, kai būti drauge ribotoje erdvėje ir laike tampa ne vien malonu, kai kažko, ko tikėtasi, ima trūkti, kai kyla pyktis dėl neišsipildžiusių lūkesčių ir jausmo, jog kažkas kitas šį gėrį iš tavęs atima. Nereikia nė psichoterapinės grupės... Kiekviena šeima, bendraminčių, bendradarbių ar kitokia grupė išgyvena tokius laikotarpius.
Dar absurdiškesnė priežastis, dėl kurios visi jaučiasi įkalinti toje mažytėje erdvėje. Kodėl niekas negali peržengti slenksčio? Kodėl visi kankinasi vienoje, aiškiai per ankštoje tokiam būriui erdvėje? Į šį klausimą niekas negali atsakyti. Nėra durų, nuo kurių raktas būtų pamestas, nėra jokios apčiuopiamos kliūties... Bet yra aiškus jausmas, kad peržengti to Kažko neįmanoma.
Ar tai ne tokia situacija, kuomet ir nusprendžiame kreiptis pagalbos? Kai jaučiame, jog dūstame, žūstame, tačiau peržengti Kažko patys nebegalime?.. Negali padėti ir tie, kurie yra ten, išorėje. Jie taip pat negali peržengti kažkokios neįvardintos ribos, nors stebint iš šalies ir atrodo, kad pagalbai sutelktos milžiniškos pajėgos. Tik ar jos padeda, ar dar labiau saugo tą neperžengiamą ribą, darosi nebeaišku...
Ir štai situacija, kuomet grįžtama prie to, nuo ko viskas ir prasidėjo, kai bandoma pakartoti ir suvokti, kuriuo momentu, viskas užstrigo ir bandyti žengti Tą Žingsnį, kurio pritrūko tada, peržengti ribą ir įsitikinti, kad nieko siaubingo tai padarius neįvyksta. Už ribos – laisvė, leidžianti gyvenimui toliau tekėti įprasta vaga.
Tik kaip reikia palaikymo ieškant šio „užstrigimo taško“ ir pagalbos, kad išdrįstume peržengti Tą gąsdinančią Ribą, kurią dažnai patys susikuriame.
Nuošaly palikau klaidžioti gauruotuosius filmo herojus - avis ir lokį. Būtų įdomu, kokią prasmę jiems suteiktumėte Jūs? Galbūt avys – naivioji mūsų asmenybės dalis, kuriai, bent jau filme, negaliojo nematomos užtvaros. Jų banda garmėjo visur, kur tik galėjo, nekankinama griežtojo superego? O prijaukintas lokys? Ar vien šis žodžių junginys neskamba keistai? Ar tai – prijaukintos mūsų baimės, gal sutramdyta agresija, gal?... Nors jos ir prijaukintos, bet tokios grėsmingos. Ypač abejonių, baimių, nežinios sukurtoje prietemoje, kai grėsmės metami šešėliai kur kas didesni už ją pačią...
Kaip jau minėjau, filmas palieka daug erdvės kiekvieno žiūrovo projekcijoms, tad filmas vertas ne tik peržiūros su gera kompanija, bet ir vėlesnio jo aptarimo.
(Ne)pažįstami gynybos mechanizmai arba amžina kova su realybe
Festivalis "Mandala" 2016 m. liepos 23 d.
Atrodytų, jos gynybos mechanizmų sąvoka tinkamesnė kalbant militaristinėmis temomis. Tačiau, nors to nesuvokiame, kasdien mūsų psichikoje vyksta karas tarp kylančių jausmų, impulsų ir išorinės realybės, mums negailestingai diktuojančios savo sąlygas.
Apie tai, kokiais "ginklais" ginamės, nuo ko priklauso, kokius juos pasirenkame, ir ką iš tiesų bandome jais paslėpti, kalbėjomės šiltą liepos vakarą.
https://www.youtube.com/watch?v=8LVLTSe8Nf4
Alisa veidrodžių karalystėje: atspindžiai grupinėje terapijoje
Lietuvos edukologijos universitetas, 2015 m. gegužės 5 d.