Mintys apie psichoterapiją

Sulaukiau klausimo: galbūt terapija nėra geras dalykas, nes prie jos galima priprasti? Ji tampa tokia reikalinga, kad be jos, rodos, negali. Šis klausimas sukosi galvoj savaitę, kol atsakymas, sujungęs metaforas ir ligšiol skaitytą teoriją, įgavo nuoseklų pavidalą. Kaip ir kiekvienas gyvenimo reiškinys (nauji santykiai, darbas, hobis) vystosi "išgyvendamas" visus raidos etapus:
kūdikystę, vaikystę, kai taip reikia saugumo, globos, kai ypač stiprus priklausomybės jausmas;
paauglystę, kai norisi maištauti ir atrasti savo tiesas ar priimti kitų įsitikinimus tik pačiam išbandžius jų pagrįstumą;
jauno suaugusiojo amžius, kai vienu metu siekiama daug tikslų, kai produktyvumas - kokybės požymis;
branda, kai siekiama gelmės ir brandžios kokybės, galiausiai
senatvė, kai peržvelgiama tai, kas nuveikta ir ruošiamasi atsisveikinimui;
mirtis - terapijos pabaiga, po kurios žmogus jau gyvena gyvenimą už terapijos ribų.
Nė vieno iš šių etapų praleisti nepavyks. Viskam savas laikas...

 

"Kalbėti ir kalbėtis. Klausyti ir klausytis. Tik vena raidė, o toks didelis skirtumas."

Iš pamąstymų tylos valandomis

"[Terapijoje] Nėra pabaigos, kol nepasiekiamas dugnas, kol nebus išgyventi dalykai, kurių labiausiai bijoma." 

Winnicott "Fear of Breakdown"

"- <...> Pastebiu, kad po truputį pradedu keistis. Galbūt mano savijauta pagerėjo, nes nebesapnuoju košmarų, darbe jaučiuosi visai neblogai, retai kada prisimenu Džeisoną. Tai ko dar norėti? Svarstau, ar ne metas baigti užsiėmimus?
Šis klausimas dažnai iškyla pradėjus terapinį gydymą, kai simptomams nykstant, pacientas atgauna ankstesnę dvasinę pusiausvyrą. Bet ar tikrai jau galima baigti terapinius užsiėmimus? Ar pakanka vien numalšinti simptomus? Ar verta eiti toliau? Gal reikėtų bandyti pakeisti kai kuriuos paciento charakterio ir gyvenimo būdo ypatumus, dėl kurių tie simptomai pasireiškė?"

I. D. Yalom "Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos"

"Neapibrėžtumas terapijoje kelia nerimą, erzina, gąsdina, pykdo... Tačiau pagrindinė terapijos užduotis ir yra neapibrėžtume atrasti SAVO ribas, aiškiai suvokti save."

Iš žvelgiančiųjų terapeutų ir pacientų akimis pastebėjimų...

"Šventai tikiu trumpalaikio gydymo nauda, kai stengiamasi pakeisti žalingą elgseną, tačiau iš savo patirties žinau, kad nepakanka gydyti vien ligos simptomus; reikia atrasti ir šių simptomų priežastis. Geriausių rezultatų gydymas duoda tuomet, kai einama dviem kryptimis - stengiamasi pakeisti dabartinę ydingą elgseną ir gydomasi nuo praeityje patirtų traumų."

S. Forward "Toksiški tėvai. Kaip atsikratyti skaudžios patirties ir susigrąžinti savo gyvenimą"

"Ne! Psichologui, sielų tyrinėtojui, kietumo reikia daugiau nei kam nors kitam. Antraip jį užplūstų gailestis, o jo mokinys prigertų seklumoje.

Vis dėlto baigiantis pasivaikščiojimui Jozefas atrodė labai prislėgtas, vos galėjo šnekėti. Ne visi gimsta tvirti. Tikras psichologas, kaip ir menininkas, turi mėgti savo paletę. Galbūt reikėjo būti švelnesniam, kantresniam. Gal nurengiau jį neišmokęs nusiáusti naujo drabužio? Gal išmokiau „laisvės nuo“, bet neišmokiau „laisvės ką daryti“?

Ne, vadovas turi būti kaip užtvara nuo srovės, bet neprivalo būti atrama. Vadovas turi parodyti takus, nusidriekusius prieš mokinį. Bet neturi išrinkti kelio.

„Tapk mano mokytoju, - prašė jis, - Padėk įveikti neviltį.“ Negi turėčiau slėpti savo išmintį? O kaip mokinio atsakomybė? Jis turi grūdintis, jo pirštai turi įsikibti į užtvarą, jam teks daug klaidžioti klystkeliais, kol suras tikrąjį kelią.

Kalnuose vienas keliauju trumpiausiu keliu – nuo viršukalnės, prie viršukalnės. Bet jei eisiu per toli priekyje, mokiniai pasiklys. Turiu išmokti žengti mažesniu žingsneliu. Šiandien tikriausiai per daug skubėjome. <...>

Nerimauju, kad pabaigoje jis taip nutilo. Buvo atsimerkęs, bet atrodė, kad nemato. Vos kvėpavo.

Bet gerai žinau – tyliausią naktį iškrinta daugiausia rasos.“

I. D. Yalom „Kai Nyčė verkė“

 

Psichoterapijai kartais gali prireikti keleto bandymų, ilgo pasiruošimo, apsisprendimo. Labai dažnai išgąsdina, suglumina pirmeji netikėti atradimai, užplūdę jausmai, kuriuos rūpestingai patys nuo savęs giliai slepiame daugelį metų. Tikriausiai psichoterapija prasideda dar prieš ateinant į specialisto kabinetą. Ji prasideda nuo tvirto pasiryžimo nešsigąsti to, su kuo teks susidurti. Apie tai - trumputė ištrauka iš I. D. Yalom knygos:
"Ponia Beker vėl prabilo:
- Prisimenate kaip prieš kelis mėnesius bandėte gydyti senutę ponią Kol, tą, kuri negalėjo išeiti iš kambario?
Brojeris, vis dar atsukęs poniai Beker nugarą, linktelėjo.
- Prisimenu.
- Ir tada, kai jau galėjo nueiti į kitą kambarį laikydamasi jums už rankos, ji staiga atsisakė pagalbos. Kai papasakojote man apie ją, supratau, kaip nusivylėte, kad turėjote viską mesti, nors jau buvote ją beveik išgydęs.
Brojeris nekantriai linktelėjo; jis nelabai suprato, ką ponia Beker nori jam pasakyti.
- Na ir?
- Tuomet jūs ištarėte svarbius žodžius. Sakėte, kad gyvenimas ilgas ir gydymas dažnai užtrunka. Kalbėjote, kad pacientai galbūt kai ką sužino iš vieno gydytojo, nešiojasi tai galvoje, kol kada nors ateityje pasiruošia padaryti daugiau. Jūs atlikote tai, kam ji buvo pasirengusi. 
- Na ir? - vėl paklausė Brojeris.
- Galbūt tai tinka ir profesoriui Nyčei. Gal jis išgirs jūsų žodžius, kai bus tam pasirengęs - kada nors ateityje."

Y. D. Yalom. "Kai Nyčė verkė"

 

"Kartais atrodė, kad ji susvetimėjusi pati sau, ir aš prisimindavau pasakojimą apie išsiblaškiusį žmogų, kuriuo Williamas Barrettas pradeda knygą apie egzistencializmą. Šis žmogus buvo taip atsiribojęs nuo savo gyvenimo, kad vieną rytą atsibudęs jis suprato, jog yra miręs. Iš tiesų mes visi pernelyg susirūpinę darbais, buitimi. Jeigu kas nors pamėgina pažvelgti į gyvenimą sąžiningiau, aplinkiniai sako "neimk į galvą", ir visos gilios tiesos pasislepia už kasdieniškumo bei priimtinų įpročių." 

G. Bončkutė - Petronienė. "Pas kunigą ir detektyvą - psichologo kabinete"

 

"Žiūrint plačiau, psichoterapija - visai ne medicinos sfera. Pastarojoje svarbu, ką daro gydytojas, o psichoterapijoje daug svarbiau, ką daro klientas."

O. V. Lukjanovas. "Psichoterapija - tai ne tai, ko jūs tikitės"

 

"Didžiausias psichoterapijos paradoksas ir yra patys pacientai: jie ateina čia trokšdami pasikeisti, bet patys tam ir sutrukdo. Per psichoterapijos seansus pradėjęs keistis, žmogus susiduria su akivaizdžiu faktu: prieš jį veriasi tam tikros naujos galimybės, nauja erdvė, nepažįstamos situacijos. Jis negali būti tikras, kad nauji keliai bus geresni, kad jais bus ramiau žingsniuoti. Labai dažnai pacientas, ėmęs suvokti, kad kažkas jo vidiniame pasaulyje keičiasi, ima vengti psichoterapijos: radęs kokią nors priežastį pradeda praleidinėti seansus, teisinasi nebeturįs laiko, kol galiausiai ją nutraukia."

R. Milašiūnas, I. Liutkevičienė "Sielos paslaptys"

 

"Mano giliu įsitikinimu, pagrindinis ir esminis grupės nario tikslas grupėje - nugalėti savo baimę ir tai parodyti kitiems nariams ištartais žodžiais ir išreikštais jausmais. Tai žodžiai ir jausmai, kurie niekada nebuvo išreikšti garsiai ir viešai. Ką tai davė man? Aplinkinių reakciją, kartais net plika akimi nematomą rezonansą, kuris grįžęs pažadindavo iki šiol nepatirtus išgyvenimus ir naujas mintis. Nes yra labai didelis skirtumas tarp žodžių, ištartų tik sau mintyse, ir tarp tų pačių žodžių, ištartų garsiai ir kitiems girdint. Ir, patikėkit, tai nepraeina veltui. Net jei tai bus kitų grupės narių tyla, jų nesupratimas, Jūsų manymu, neadekvati reakcija, vis tiek visa tai sujudina ir atskleidžia Jūsų paties iki šiol nežinomas savybes. Ir taip užsukamas ratas, kai vieno nario atvirumas sujudina kitus ir aidu grįžta jam pačiam, tuo pačiu padrąsindamas būti atvirais kitus. Tiesa, kad pajaustum ir suprastum tą poveikį ir naudą, reikia ne vienos dienos, mėnesio, o gal ir metų."

Grupės nario patirtis

 

"Psichoterapija yra grąžinimas pacientui to, ką jis su savimi atsineša. Psichoterapija yra tarsi veidrodis, kuris atspindi tai, kas jau yra ir gali būti pamatyta."

D. W. Winnicot "Žaidimas ir realybė"

 

"Žmogaus gyvenimas neįmanomas be įtampos, kylančios iš poreikio apibrėžti save kaip atskirą ir skirtingą nuo kitų."

F. R. Rodman

 

"Visa, kas mus erzina kituose, gali suteikti galimybę geriau pažinti save."

C. G. Jung

„Viešpats pasakė rabinui „Parodysiu tau pragarą.“ Jis įleido rabiną į kambarį, kuriame aplink apvalų didelį stalą sėdėjo grupė alkanų, vilties netekusių žmonių. Stalo viduryje stovėjo didžiulis puodas, kupinas troškinio, kurio buvo daugiau nei jiems būtų reikėję pasisotinti. Troškinio kvapas buvo toks gardus, kad rabino burnoje ėmė rinktis seilės. Tačiau niekas nevalgė. Kiekvienas greta turėjo šaukštą ilgą rankena, tokia ilga, kad galėjo pasiekti puodą ir iš jo pasisemti maisto, tačiau rankena buvo per ilga, kad maistą jie galėtų įsidėti į savo burną. Rabinas matė jų baisią kančią ir tik palingavo galvą juos užjausdamas. „Dabar parodysiu tau dangų.“ pasakė Viešpats, ir jie įėjo į kitą kambarį, lygiai tokį patį kaip ir pirmasis. Jame stovėjo toks pat didelis apvalus stalas, toks pat didžiulis puodas, visi žmonės turėjo tokius pat ilgus šaukštus. Tačiau šiame kambaryje karaliavo linksmybė: visi atrodė sotūs, putnūs, energingi. Rabinas, negalėdamas nieko suprasti, pažiūrėjo į Viešpatį. „Tai paprasta,“ tarė Viešpats, „tiesiog reikia kai ko išmokti. Matai, žmonės šiame kambaryje išmoko pamaitinti vienas kitą!“

Sena pasaka

 

C. G. Jung "Žvelgiant į pasąmonę"

 

Psichoterapija - tai sugebėjimo patirti nelauktą laimę įtvirtinimas.

Psichoterapija - tai visiškai unikalus indėlis į šiuolaikinę kultūrą. Ji padeda nustoti laiką eikvoti ir pradėti jį kurti.

Psichoterapija - tai ne tai, ko galima laukti. Psichoterapija gali nepavykti.

Psichoterapija - tai ne tai, ko norisi laukti. Norint pradėti naują gyvenimą, reikia palaidoti senąjį.

Psichoterapija - tai ne tai, jo Jūs tikitės iš savęs paties. Psichoterapija - tai ne tai, ko Jūs tikitės iš kitų.

Psichoterapija - tai ne toks Jūs, kokio tikitės. Pirmoji sąlyga, kad psichoterapija įvyktų, - sustoti.

Psichoterapija turi būti drąsus mokslas ir išlaisvinti žmogų laimei, o ne tik sveikam darbui.

Tai, ką galvojate apie psichoterapiją, ką ketinate pasakyti psichoterapeutui, kam ruošiatės, - visa tai nesąmonė. O kas nėra nesąmonė Jūsų konkrečioje psichoterapijoje, kol kas nežino niekas.

Psichoterapija veikia laimės jėga.

O. V. Lukjanovas "Psichoterapija - tai ne tai, ko Jūs tikitės"

 

"Psichterapeutas - tai kunigas ir detektyvas viename. <...> Logikos suteikimas skausmui - kaip žemėlapio įteikimas. Labiausiai savo darbe vertinu tai, kad psichoterapijos metu randama vieta ir laikas įdėmesniam įsižiūrėjimui į gyvenimą. Nedaug esama vietų ir laiko, kur žmonės susitiktų dėl tiesos."

G. Bončkutė - Petronienė

 

"Neprisiimk kitų asmeninės atsakomybės. Nesistenk būti kitų sąžinė. Jei nori, kad žmogus augtų, padėk jam pačiam tapti sau motina ir tėvu."

I. D. Yalom. "Melagis ant kušetės"

 

"<...> žinokite, kad pas psichologus, psichoterapeutus ar psichoanalitikus kreipiasi dar ir kaip mąstantys žmonės, gerokai daugiau nei ta masė, kuri užpildo žurnalų viršelius ar jų "vidurius". Mūsų pacientai mąsto net pernelyg daug, todėl kartais tenka juos stabdyti ir padėti patirti jausmus. Ir nė vienas jų nėra įsijungęs autopiloto, kaip jūs sakote. Beje, man šie žmonės atrodo ir gilesni, ir drąsesni už visą masę, ši verčiau sugriauna gyvenimus sau ir kitiems, negu pabando rasti sprendimą."

R. Milašiūnas, V. Normanas "Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio". (Ne)žinojimo stebuklas

 

"Tam tikrais gyvenimo tarpsniais daugelis mūsų atsiduriame savo minčių ir poelgių spąstuose, jaučiamės įkalinti neapgalvotų sprendimų ar kvailų klaidų, kankinami nusiminimo ar baimės, slegiami savo patirties. Nebepajėgiame judėti pirmyn, bet viliamės, kad galima rasti išeitį. "Noriu, kad visa pasikeistų, bet pats neketinu nieko keisti", kartą visiškai nuoširdžiai man pareiškė vienas pacientas. Mano darbas yra padėti žmonėms keistis <...>"

Stephen Grosz  "Paslėptas gyvenimas"

 

"Gali galvoti, kad gali, arba kad negali. Abiem atvejais būsi teisus."

H. Ford